Protingas daržas

Šis blog'as yra sukurtas tam, kad pristatyti N. I. Kurdiumovo knygą Protingas daržas.

Apie autorių:

N. I. Kurdiumovas yra linksmas, laimingas ir turintis gerą jumoro jausmą žmogus. Jis yra baigęs agronomijos mokslus Maskvoje, o pats dabar gyvena Kubanėje. Autoriaus domėjimosi laukas yra labai platus - pedagogika, sveikata, mokslas… Tačiau labiausiai jis yra žinomas už nuopelnus žemdirbystės srityje. N. I. Kurdiumovas ilgą laiką užsiėmė tuo, kad padėjo sodininkams įsikurti sodus, atnaujinti juos arba padidinti jų kokybę. Savo sukauptas praktines žinias, bei kitų sėkmingų ūkininkų patirtį autorius išdėstė (ir vis dar dėsto) knygų serijoje: Protingas daržas, Protingas sodas, Protingas vynuogynas, Protingas šiltnamis, Protingos moliūginės kultūros, Derlingumo meistriškumas… Visas šias knygas rusų kalba ir daugiau N. I. Kurdiumovo kūrinių rasite jo oficialiame tinklapyje http://kurdyumov.ru

Apie knygą:

Ši knyga ragina pakeisti požiūrį į daržą. Daugeliui iš mūsų žodis daržas kelia blogų prisiminimų: kasimas, laistymas, kaupimas, tręšimas, ravėjimas kaitroje ir visada sulenkta nugara. Įsivaizduokime daržą, kuriame nereikia nuolatos sunkiai dirbti, triūsti, kuriame viskas ir taip gerai dera, netgi netręšiant… Įsivaizduokime derlių, užderantį nepriklausomai nuo sausros ir liūčių. Įsivaizduokime, kad nuo šiol mums nereikės ravėti piktžolių, netgi eisime jų skolintis iš kaimynų. Ši knyga moko, kaip galima pasiekti puikių rezultatų, įdedant minimumą pastangų.

Apie šį tinklapį. Čia rasite:

1. Šios knygos ištraukas
2. Atsiliepimus tų žmonių, kurie išbandė knygoje aprašytus sodininkavimo būdus

Jei trūksta informacijos būtinai klauskite. Klausimus galite parašyti komentaruose po kiekvienu tekstu arba atsiųsti mums kurdyumov.ru@gmail.com

Knygos lietuvių kalba leidėjai

Mieli daržininkai, mūsų dirvožemio derlingumą kuriame ne
mes! Mes su savo kastuvais, su visa technika, laistydami ir tręšdami
pastoviai griauname derlingumą.

Derlingumą, tai yra
dirvožemio sugebėjimą atiduoti maisto medžiagas, kaupti ir sulaikyti
drėgmę bei orą, jau milijardus metų kuria gyvieji dirvožemio organizmai.

Vieni
jų gyvena dirvožemio viduje: pirmiausia - šaknys, sliekai ir vabzdžiai,
o ant jų padarytų tunelių sienelių - mikroorganizmai. Kiti - veisiasi
ant dirvos paviršiaus ir perdirba negyvos organikos sluoksnį.
Tai - tie patys kirminai, vabzdžiai ir mikrobai. Štai šitie gyvieji
viduje plius gyvieji ant paviršiaus ir yra pats dirvožemis. Molis,
smėlis ir kitos uolienos - ne dirvožemis, o tik jo karkasas.

Gyvieji organizmai kuria dirvožemio struktūrą: kanalų, vamzdžių ir
urvelių tinklą. Ši struktūra išsilaiko per amžius. Ji ir palaiko
gyvybę: siurbia ir kaupia vandenį, užtikrina oro cirkuliaciją bei
galimybę anglies dioksidui (CO₂), be kurio netirpsta
mineralai, nusileisti žemyn, į podirvį. Visa tai ateina iš atmosferos,
ir todėl tiesioginis ryšys su atmosfera yra dirvožemio gyvenimo
pagrindas.

Jei kasame ir ariame, dirvos sluoksnį suardome ir
sumaišome, o po pirmojo lietaus jis greitai nusėda. Dirvožemis, tokiu
atveju, izoliuojasi nuo atmosferos. Visa gyvoji struktūra suardoma. Tai
tas pats, kas pakišti automobilį po presu, o po to stebėtis, kodėl jis
nevažiuoja. Sukasta dirva patiria šoką, sustingsta: nekvėpuoja,
nesiurbia vandens, o svarbiausia - nustoja atiduoti augalams maisto medžiagas.
Palikti plyną (be augalų) paviršių ir suardyti struktūrą -
efektyviausias būdas sunaikinti dirvą, kaip aktyvią, derlingą terpę.

Mes
kaip tik tuo ir užsiimame. Gerai, jeigu vieną kartą, o dažniausiai juk
ir du kartus per metus. Kruopščiai naikiname dirvos gyvių pastangas. O
paskui visą vasarą stengiamės kompensuoti tai, ką sugriovėme. Bet
veltui. Sugriautos struktūros niekuo nepakeisi. „Molio, smėlio,
organinių likučių ir mineralų mišinys, netgi optimalioje proporcijoje
nesukurs derlingumo palyginus su tos pačios sudėties gyva dirva.“ (Grando, mineralinės - organinės teorijos autorius, XIX a. pabaiga.)

Taigi,
mieli daržininkai, klaidų ratas akivaizdus. Įnešant mėšlą, kasant,
purenant, laistant (naudojant naujausius stimuliatorius, gudrius
mišinius, horoskopus ir t.t.) jūs naikinate dirvos derlingumą. Sumažinate jį iki minimalaus. O iš kur gi atsiranda maisto medžiagos natūraliame dirvožemyje?

Versta iš: (Н.
И. Курдюмов. “Умный Огород”
)

Kaip čia yra, pievų ir miškų niekas netręšia, tačiau jie jau
tūkstančius metų išaugina augalų biomasę, daug kartų viršijančią
geriausių mūsų kultūrinių pasėlių derlių? O juk kultūriniai laukai
tręšiami kasmet ir gausiai. Pasirodo, kad dirvoje yra daugybė netirpių,
augalams neprieinamų maisto medžiagų. Natūralioje aktyvioje dirvoje tos
maisto medžiagos tirpsta ir maitina augalų šaknis. Tai ir yra
derlingumas.

Atmosfera pagal sudėtį labai artima dirvai. Aktyviai kvėpuojanti dirva gauna iš oro didžiulį kiekį azoto, deguonies, anglies dioksido (CO₂)
ir vandens, o taip pat reikiamą nitratų, metano, jodo, fosforo ir
organinių dulkių kiekį. Kerpėms, daugeliui orchidėjų, bromelijoms ir
kitiems augalams, gyvenantiems be dirvos, gyventi pakanka tiktai to.
Dėl suardytos kanalų struktūros suarta dirva beveik nekvėpuoja,
neapsikeičia dujomis su atmosfera ir negauna maisto medžiagų iš oro.

Mineralinis dirvos pagrindas. Smėlyje, molyje ir kituose podirvio
sluoksniuose pagrindinių maisto medžiagų (kalio, fosforo, kalcio,
magnio - išskyrus azotą) ir mikroelementų (cinko, jodo, sieros,
mangano, geležies, molibdeno, boro ir t.t.) yra dešimtis kartų daugiau
negu išnešama su derliumi. Jei ariame dirvą, tai beveik visos šios
maisto medžiagos lieka netirpios ir augalams neprieinamos. Svarbu
suprasti ir štai ką - natūralioje dirvoje šaknys prasiskverbia labai
giliai - iki 2-4 metrų ir siurbia maisto medžiagas iš viso savo apimamo
ploto! Palyginus su juo, ariamasis sluoksnis yra labai mažas.

J.
E. Ovsinskis išmoko naudotis maisto medžiagų atsargomis, esančiomis
dirvoje: “Dirvoje yra neįsivaizduojamai didžiulis maisto atsargų
kiekis, o mes išleidžiame siaubingas sumas plūgams, trąšoms pirkti,
kuriam apie juos literatūrą ir mokslą…”

Nuostoliai iš
tikrųjų didžiuliai. „Mes išleidžiame dideles sumas pinigų, dirbam ir
vis viena prarandame derlių dėl sausros, dirvos sukietėjimo ar
permirkimo, dėl tokių sąlygų sukeltų augalų ligų ir kt. Gilusis arimas
atneša didžiulius nuostolius…“- rašo agronomas Ovsinskis.

Smalsiesiems
pateiksiu mokslo klasikų Degereno ir Šlesingo bei Ovsinskio, surinktus
duomenis apie tai, kaip maisto medžiagos patenka į dirvą.

Azoto
augalams reikia iki 1,5 kg arui. Apie 0,1 kg atneša rasa, tiek pat -
krituliai. Suarta žemė iš gamtos daugiau negauna. O jeigu dirvožemis
turi gyvą struktūrą ir užklotas komposto sluoksniu, tai azoto kiekis
jame yra didesnis:

1. Kompostas atšąla dvigubai greičiau ir tai dvigubai padidina rasos kiekį. Smulkmena?

2.
Po komposto sluoksniu dirva drėgnesnė. Drėgnas kompostas fiksuoja
dvigubai daugiau, o drėgnas molis 20 kartų daugiau azoto, negu sausas.

3. O šito mes nežinojome! Nesuardyti kanalai ir ertmės siurbia vandenį - dvigubai daugiau negu atneša krituliai. Ir su juo iki 0,6 kg azoto arui. Jau pakanka derliui!

4.
Bakterijos, grybeliai ir kiti gyviai, jei žemę dengia komposto paklodė,
aktyviai fiksuoja azotą ir atiduoda jį dirvai. Ir duoda jie iki 15 kg
azoto arui. Humusingoje dirvoje gali būti iki 80 kg azoto arui! O
reikia tik 1,5 kg. Tegyvuoja ir klesti mineralinių trąšų gamyba!

Kalio,
norint išauginti gerą derlių, reikia iki 1,0 kg arui. Įvairiose dirvose
jo yra nuo 3 iki 19 kg arui. Rūgščioje terpėje jis tirpsta ir pereina į
augalams prieinamą formą. Pagrindinis tirpiklis - anglies rūgštis (H₂CO₃). Degerenas tai įrodė bandymais.

Fosforo
reikia iki 0,5 kg arui. Dirvožemyje yra nuo 30 iki 80 kg fosforo arui.
Ariant mes blokuojame biorūgščių gamybą. O po to naudojame fosforo
trąšas.

Kalcio reikia iki 2,5 kg arui, o dirvoje jo yra
nuo 20 iki 200 kg! Tačiau, kad augalai jį pasisavintų taip pat
reikalingi rūgštiniai gyvųjų organizmų produktai.

Tokia pat situacija ir su kitomis maisto medžiagomis, esančiomis dirvožemyje.

“Žmonės
pamiršta, kad neliestuose gamtos kampeliuose, stepėse ir miškuose, kur
žmogus nesugadino žemės ardamas, gamta be tręšimo išaugina tokią vešlią
augmeniją, kad ji nesulyginama su biomase, kurią išaugina mūsų gausiai
tręšiami laukai…”

Kokios gi reikia dirvos, kad ji iš tikrųjų būtų derlinga?

Versta iš: (Н.
И. Курдюмов. “Умный Огород”
)

„Mes nežinome, kad oro drėgmė gali kondensuotis žemėje ir kad šis klausimas lengvai išsprendžiamas.“ (Ovsinskis, 1899m.)

Dirvos aktyvumo ir maisto medžiagų išlaisvinimo sąlygos:

1. Optimalus ir pastovus drėgnumas.
Kai sausa dirva sukietėja, gyvybė joje beveik užmiega - sustoja irti
organika ir nutrūksta azoto fiksacija. Kai vandens per daug, viskas
dūsta ir kenksmingos organinės medžiagos pradeda rūgti.

2. Oro kanalų ir ertmių sistema surišta su atmosfera.
Be deguonies azotas nepereina į prieinamas augalams formas
(nitrifikacija), neveikia rūgštys, tirpdančios fosforą, kalį ir kitus
elementus; be kanalų į dirvą nepatenka rasos vanduo, negyvena mikrobai,
kirmėlės, vabzdžiai.

3. Vasarą dirva turi būti pastoviai šaltesnė negu oras.
Kitaip jos viduje esančių ertmių sienelėse nesikondensuoja vanduo.
Apskritai, temperatūros šuoliai - stresas šaknims ir dirvos gyviams.

4. Angliarūgštės perteklius (H₂CO₃) mineralų tirpdymui. Ji susidaro susijungus anglies dvideginiui (CO₂) su vandeniu. Be jos podirvis neatiduoda augalams maisto medžiagų.

Taip susidaro geriausia aplinka šaknims. Plačiau apžvelgsiu šiuos punktus:

1. ir 2. Drėgmė ir oras.

Jei
giliai ariame (kasame), tai suardome pūvančių šaknų ir sliekų padarytus
kanalus. Be to, sutriname dirvožemį į miltelius, iš kurių, po pirmo
lietaus, susidaro tešla, kuri išdžiūvusi panaši į kietą plytą ir
skilinėja. Jei išverčiame ir podirvį, kuris dar labiau linkęs sudaryti
kenksmingą plutą, tai galutinai sutrukdome orui patekti į dirvą. O mes
iš viršaus dar vandenį pilame! Kauptukas padeda šiek tiek išlaikyti
drėgmę, bet purenimas negali išgelbėti dirvos nuo dusimo: pernelyg
storas sutankėjęs sluoksnis ir trumpalaikė struktūra, išsilaikanti tik
iki pirmojo lietaus.

Drėgmė ir oras
nėra atskiri, kaip mes naiviai tikim, iš pradžių kasdami, o paskui
laistydami. Patekęs į dirvą, per joje esančius kanalus, vanduo ir oras
kartu pripildo juos ir atsveria vienas kito kiekį. Kanalų yra
milijonai, ir daugelis jų nusileidžia netgi į 4 metrų gylį! Dirvoje,
turbūt, nėra nieko svarbesnio už šiuos kanalus. Jais oras patenka į
dirvą. Ant kanalų sienelių, net ir sausros metu, iškrenta vidinė rasa,
drėkinanti dvigubai stipriau negu krituliai. Jais lietaus vanduo nuteka
į podirvį ir, kartu, viršutinis dirvos sluoksnis išgelbėjamas nuo
vandens pertekliaus. Tais pačiais kanalais nusileidžia anglies
dioksidas (CO₂) - dujos, kurių dėka tirpsta mineralai. Ant kanalų sienelių veisiasi iš oro azotą įsisavinantys mikrobai.

Bet
svarbiausia - šiais drėgnais ir gyvais kanalais lengvai juda jaunos
naujų augalų šaknelės, greitai prasiskverbdamos į podirvį prie vandens
ir maisto. Bulvės, pasodintos po nupjautų lubinų, atsparios sausrai, o jų šakniavaisiai užauga labai lygūs.

Pagrindinis daržininko tikslas - išsaugoti dirvos struktūrą ir jos ryšius su atmosfera. Tam reikia:

1. Dirvą dirbti ir purenti ne giliau kaip 4-5 cm.;

2.
Dirvos paviršius turi būti pastoviai uždengtas komposto sluoksniu. Kaip
gamtoj. Dirbant žemę reikia apsiriboti 2,5 cm. gylyje skutiku
nupjaunant piktžoles. Tokiu būdu, dirva puikiai purenasi pati ir
„atgyja“ jos derlingumas.

3. Vėsi dirva.

Reikiamą temperatūrą ir anglies dioksido (CO₂) kiekį palaiko mulčiavimas.
Kad vanduo kondensuotųsi dirvos ertmėse, jos turi būti vėsios. Šalčiau
pavėsyje. Būtent dėl šios priežasties miškai yra tokie drėgni - juose
netgi šaltiniai ištrykšta. Bet nitrifikacijos procesą vykdančioms
bakterijoms reikia, priešingai, šilumos. Jeigu žemė kasama, tai
pavasarį ji greitai praranda vėsą ir džiūsta, o augalams trūksta azoto.
Tada mes beriam salietrą. Komposto paklodė išsprendžia šią problemą.
Mulčio sluoksniu užklota dirva ilgai - visą vasarą - lieka pakankamai
vėsi. O pats kompostas greitai įšyla, jame prasideda aktyvus
nitrifikacijos procesas ir išlaisvinami kiti elementai, kurie kanalais
nusileidžia prie jaunų šaknų. Šiltame, prisotintame vandens garų ir
anglies dioksido (CO₂), oro sluoksnyje, ant komposto paklodės puikiai vystosi augalų antžeminė dalis.

4. Anglies dioksidas (CO₂).

Degerenas
atliktais bandymais parodė, kad rūgščioje terpėje fosforo druskos
tirpsta 30 kartų greičiau. Kiti elementai - maždaug taip pat. Rūgštis
mineralams tirpdyti išskiria šaknys, o, taip pat, mikrobai. Bet
svarbiausias tirpiklis - anglies rūgštis (H₂CO₃). Jos šaltinis - anglies dioksidas (CO₂).

Anglies
dioksidą išskiria bekvėpuodami vabzdžiai ir mikrobai, kurie skaido
organiką. Jis reikalingas fotosintezei: jeigu pakelti jo koncentraciją
ore iki 15-20%, derlius gali padidėti 1,5 karto. Tačiau anglies
dioksido (CO₂) perteklius stabdo nitrifikacijos procesą, dėl
to tenka berti didelį kiekį salietros (azoto trąšų) ir iškyla nitratų
problema derliuje. Mulčiavimas kompostu išsprendžia ir šią problemą.
Komposto sluoksnyje susidaręs anglies dioksidas, būdamas sunkesnis už
orą, dirvos kanalais nusileidžia į podirvį, kur ir tampa angliarūgšte (H₂CO₃). O viršuje lieka oro ir toliau vyksta aktyvus nitrifikacijos procesas.

Štai
taip! Ovsinskis visada palikdavo lauke šiaudus ir bulvienojus. Po
ankstyvo derliaus, pašalinęs juos skutiku, užsėdavo lauką dobilais,
kuriuos rudenį nupjaudavo. Tokiu būdu, dirva purendavosi pati ir
susidarydavo komposto sluoksnis. Tiesiai į jį Ovsinskis ir sėdavo
pavasarį 3-5cm. gylyje. Paskui 2-3 kartus pereidavo pasėlio tarplysvius
arkliniu ravėtuvu - tuo pačiu skutiku, tik skirtu piktžolėms pjauti.
Paskui kultūra padengdavo dirvą, sudarydavo pavėsį tarplysviams ir
sparčiai vystėsi.

Aišku, tai atrado ne vien Ovsinskis. Tokių
pačių išvadų priėjo rankinio skutiko išradėjas iš Vladimiro V.V.
Fokinas. Agronomas iš Poltavos P.T. Zolotoriovas įsitikino, kad žemės
„nereikia nei arti, nei akėti, nei kultivuoti - reikia tiktai sėti ir
rinkti derlių“. Senovės Mesopotamijos ir Egipto žemdirbiai taip pat
išaugindavo fantastiškus derlius. Išsivysčiusių šalių fermeriai jau
pradeda dirbti žemę neariant. Ir Krasnodare jau yra sodininkų,
sėkmingai dirbančių skutiku.

Bet štai klausimas: jeigu viskas
taip paprasta ir gerai sekasi, kodėl gi mes kasame? Kodėl gi mus moko
kruopščiai apdoroti dirvą?

Versta iš: (Н. И. Курдюмов. “Умный Огород” )

Dalios daržo fragmentas

N.I. Kurdiumovo knygą „Protingas daržas“, atsiūstą iš interneto,  perskaiciau rusų kalba. Priėmiau tai kaip fantastinę knygą. Kadangi buvo žiema, iki pavasario dar toli, tai turėjau laiko pagalvoti apie šią knygą. Pamaniau, jeigu žmogus viską išbandė pats ir jam kuo puikiausiai sekėsi, tai kuo aš blogesnė. Aš taip pat noriu mažiau dirbti ir būti laisvesne. Tad pavasarį, savo sodo sklypelyje pradėjau nuo mažų dalykėlių.

Pradžioje žoliapjove pjovėme žolę ir stengėmės viską ja mulčiuoti. Pasiteisino, beveik nereikėjo ravėti, laistyti, o ir žemė tapo puresnė. Nei rudenį, nei pavasarį nekasėm jos, tik papurendavom.

Toliau, pamaniau, kad jeigu vienas dalykas pasiteisino, reikia nesustoti pusiaukelėje. Na ir pabandėme nedideliame  pievos lopinėlyje pasodinti bulves po šiaudais. Ir vėl rezultatas mus patenkino. Rudenį atidengėm šiaudus ir susirinkome bulves.

Vėliau atsirado galimybė viską išbandyti kaime didesniame žemės plote. Daržus padarėme tiesiog pievoje visai nekasdami žemės. Pradėjome nuo bulvių. Kodėl nuo bulvių? Todėl, kad taip lengviau paruošti žemę kitoms kultūroms (sėjamoms).

Viskas pasiteisino kuo puikiausiai. Kitais metais jau turėjome puikias lysves, žemė jose nebuvo kasta nė karto ir šiose lysvėse jau sėjome sėklas! Kai išdygdavo daigai, juos mulčiuodavome. Derliaus susilaukėme puikaus !
 
Atsirado azartas, noras auginti įvairias daržoves ir aprūpinti jomis savo šeimą, atsirado pasitikėjimas savo jėgomis, jokios baimės -  išaugs ar neišaugs. Ar sausra, ar liūtys, niekas nebaisu, daržovės puikiai jaučiasi.
O laiko aš dabar turiu į valias! Galiu užsiimti kitais savo pomėgiais, o svarbiausia vaikai patenkinti, niekas jų neverčia dirbti. Visi laimingi ir augalai ir žmonės.

Manęs dabar jau niekas nebeprivers grįžti prie, taip vadinamo, tradicinio daržovių auginimo, nes aš pajutau laisvę: kiek darbų, tiek minčių.

Dalia Katilevičienė